1 Tema. Valdymo procesas. Planavimas. Organizavimas. Vadovavimas. Kontrolė.
Valdymas – tai organizacijos narių pastangų planavimo, organizavimo, valdymo ir kontrolės procesas bei visų kitų organizacijos išteklių panaudojimas siekiant organizacijos užsibrėžtų tikslų.
Procesas – sisteminė veiklos atlikimo tvarka.
Planavimas – tikslų formulavimo bei jų įgyvendinimui tinkamos veiksmų eigos nustatymo procesas.
Planai yra gairės, kuriomis vadovaudamasi:
a) organizacija gauna būtinus išteklius tikslams pasiekti ir jais disponuoja;
b) organizacijos nariai veikia pagal parinktus tikslus ir procedūras;
c) artėjimas pasirinktų tikslų link yra valdomas ir vertinamas, kad būtų galima laiku imtis priemonių, pataisyti situaciją, jei prie pasirinkto tikslo artėjama nepatenkinamai.
Planavimo žingsniai:
I) Organizacijos tikslų formulavimas;
II) Tikslų nustatymas smulkesniam organizacijos vienetui;
III) Programų, skirtų tikslams pasiekti, kūrimas;
Formuluodamas tikslus ir kurdamas programas pagrindinis organizacijos vadovas atsižvelgia į galimybę juos realiai įgyvendinti ir į tai, ar jie bus priimtini kitiems organizacijos vadovams ir darbuotojams.
Planavimas įgalina įsivaizduoti norimas ateities aplinkybes atsižvelgiant į išteklius, ankstesnę patirtį ir pan.
Organizavimas – dviejų ar daugiau žmonių įtraukimas dirbti kartu tam tikroje struktūroje, siekiant konkretaus tikslo ar tikslų visumos.
Organizacinis projektavimas – organizacijos struktūros derinimas prie jos tikslų ir išteklių.
Organizacinei veiklai svarbiausia – žmonių santykiai ir laikas.
Vadovavimas – grupės ar visos organizacijos narių veiklos nukreipimas, įtakos darymas, siekiant atlikti būtinas užduotis.
Vadovai mėgina įtikinti kitus telktis ir kartu siekti rezultatų, aiškėjančių iš planavimo ir organizavimo etapų. Sudarydami tinkamą aplinką, vadovai padeda darbuotojams siekti geriausių rezultatų.
Kontrolė – procesas, užtikrinantis, kad reali veikla atitiktų planuojamą
Vadovas turi žinoti, ar organizacijos narių veiksmai iš tikro padeda įgyvendinti jos užsibrėžtus tikslus.
Kontrolės funkcijos elementai:
a) Atliekamo darbo standartų nustatymas;
b) Darbo vertinimas;
c) Darbo palyginimas su nustatytais standartais;
d) Pasirinktų veiksmų keitimas, kai randama nukrypimų nuo standartų.
Kontrolės funkcija padeda vadovui išlaikyti organizaciją pasirinktame kelyje. Vadovai privalo rūpintis kontrole, nes ilgainiui organizuotų santykių rezultatai ne visada susiklosto kaip planuota.
Modelis – tai aprašymas, vartojamas perteikti sudėtingus santykius lengvai suprantamais terminais. Praktiškai valdymas neskaidomas į keturias atskiras veiklas ar vos tarpusavyje susijusių veiklų visumą, o suprantamas kaip glaudžiai susijusių funkcijų grupė.
Vadovų tipai:
a) Žemiausio lygio – atsakingi tik už vykdytojų darbą, bet nevaldo kitų vadovų.
b) Vidurinio lygio vadovai – vadovai, esantys organizacijos hierarchijos viduryje. Jie atsakingi už kitus vadovus, kartais už specialistų veiklą. Atsiskaito už save aukštesnio lygio vadovams. Jų pagrindinė funkcija – vadovauti jų organizacijos politikos įgyvendinimo veiksmams ir derinti viršininkų reikalavimus su savo pavaldinių sugebėjimais.
c) Aukščiausio lygio vadovai – vadovai, atsakingi už visos organizacijos valdymą. Jie kuria organizacijos veiklos politiką ir reguliuoja organizacijos ryšį su aplinka.
I) Funkcinis vadovas – vadovas, atsakingas tik už vieną organizacijos darbo sritį.
II) Linijinis vadovas – asmuo, atsakingas už organizacijos ar jos dalies visas funkcines sritis.
Techniniai įgūdžiai – sugebėjimas panaudoti specializuotos srities procedūras, metodus bei žinias.
Darbo su žmonėmis įgūdžiai – sugebėjimas dirbti su žmonėmis, juos suprasti, skatinti tiek pavienius asmenis, tiek visą grupę.
Koncepciniai įgūdžiai – sugebėjimas koordinuoti ir integruoti visus organizacijos interesus bei veiklas.
Santykinė valdymo įgūdžių priklausomybė nuo valdymo lygių mažėjančiai:
Aukščiausias valdymo lygmuo – K, DSŽ, T.
Vidurinysis valdymo lygmuo – DSŽ, K ir T po lygiai;
Žemiausias valdymo lygmuo – T, DSŽ, K.
I) Organizacijų bei valdymo svarba: organizacijos daro didelį poveikį mūsų gyvenimui, mūsų gyvenimo lygio standartams ir mūsų ateičiai. Kadangi organizacijos yra ilgalaikės, jos padeda susieti mūsų praeitį, dabartį ir ateitį. Tiek formalios, tiek ir neformalios organizacijos turi savo planus bei tikslus. Ar organizacijos pasieks tikslus, priklausys nuo vadovų, nuo jų veiklos efektyvumo ir efektingumo.
II) Įgūdžiai, privalomi vadovams: vesdami organizacijas į tikslą, vadovai atlieka daug tarpasmeninių, informacinių ir sprendimo priėmimo vaidmenų. Laikas ir žmonių santykiai – esminiai šiems vaidmenims. Įvairių lygių vadovams reikia skirtingų įgūdžių
III) Greitai kintančiame pasaulyje vadovai protingai papildo planavimą, organizavimą, vadovavimą ir kontrolę savo vizija, etine analize, reagavimu į kultūrų įvairovę bei nauju paties darbo bei darbo vietos suvokimu.
2 tema. Vadybos teorijos raidos etapai. Mokslinio valdymo mokykla. Klasikinės organizacijos teorijos mokykla. Bihevioristinė mokykla. Vadybos mokslo mokykla.
Valdymas ir organizacijos – savo istorinių laikų ir socialinės santvarkos bei vietos produktai. Vadybos teorijos raidą įmanoma suvokti kaip žmonių mėginimus sutvarkyti santykius atitinkamu istorijos laikotarpiu.
1890 – 1920 – mokslinio valdymo mokykla;
1920 – 1950 – klasikinės organizacijos teorijos mokykla;
1930 – 1950 – bihevioristinė mokykla;
1950 – dabar – vadybos mokslas;
1950 – dabar – sisteminis požiūris;
1950 – dabar – dinamiškų santykių požiūris;
1970 – dabar – situacinis požiūris.
Mokslinio valdymo mokykla – vadybos kryptis, suformuluota F. W. Tayloro ir kitų 1890 – 1930m., siekusi moksliškai nustatyti geriausius bet kurios užduoties atlikimo metodus, taip pat parinkti, apmokyti it motyvuoti darbininkus.
Ši teorija iš dalies atsirado dėl to, jog iškilo poreikis didinti darbo našumą – trūko kvalifikuotos darbo jėgos, reikėjo kelti darbininkų darbo efektyvumą.
Pagrindiniai principai:
I) Tikro vadybos mokslo sukūrimas taip, kad būtų galima nustatyti geriausią kiekvienos užduoties atlikimo būdą;
II) Darbininkų parinkimas moksliniais pagrindais – kiekvienas darbuotojas turi būti atsakingas už užduotį, kuriai jis labiausiai tinka;
III) Mokslinis darbininkų lavinimas ir tobulinimas;
IV) Glaudūs ir draugiški ryšiai tarp administracijos ir darbininkų.
Būtina ir administracijos, ir darbininkų visiška „minties revoliucija“. Jų bendras interesas – didinti darbo našumą.
Valdymo sistema pagrįsta gamybos linijų taikymo tyrimais.
Diferencinė darbo užmokesčio sistema – efektyviau dirbantiems darbininkams reikia mokėti daugiau.
Iki šių dienų liko konvejerinės gamybos principas. Tayloro sistema į svarbiausią vietą iškėlė laiką. Didelis dėmesys darbo našumui ir pelningumui leido kai kuriems vadovams išnaudoti tiek darbininkus, tiek klientus.
H.L. Ganttas dirbo kartu su Tayloru, po to ėmė analizuoti jo teoriją. Modifikacija – kiekvienas dienos užduotį įvykdęs darbininkas gaudavo premiją. Įvesta antrinė motyvacija – žemiausio lygio vadovas turėtų gauti premiją už kiekvieną dienos užduotį įvykdžiusį darbininką, ir papildomą premiją tuo atveju, jei visi darbininkai įvykdytų užduotis. Be to, kiekvieno darbininko rezultatai būdavo skelbiami viešai ir pateikiami individualiose diagramose. Taip duota pradžia gamybos kalendoriniam planavimui, Gantto diagrama.
F. ir L. Gilbertai tyrinėjo nuovargį ir judesius, ypač domėjosi darbininkų gerovės kėlimo būdais. Galutinis mokslinio valdymo tikslas – padėti darbininkams pasijusti žmonėmis ir visiškai išnaudoti savo vidines galimybes. Pagal juos, kuo mažiau judesių, tuo mažiau pavargstama. Jie siekė rasti pačius ekonomiškiausius judesius kiekvienai užduočiai, kad ji būtų atliekama geriau ir darbininkai mažiau pavargtų.
Fordas vienas iš pirmųjų panaudojo šią teoriją ir suvokė jos efektyvumą.
Klasikinės organizacijos teorija – ankstyvasis H. Fayolio mėginimas įvardinti principus ir įgūdžius, lemiančius valdymo efektingumą.
Ši teorija atsirado iš poreikio numatyti pagrindines tokių sudėtingų organizacijų kaip fabrikai, valdymo gaires.
H. Fayolis – klasikinės vadybos mokyklos įkūrėjas. Jis pirmasis nagrinėjo vadovų elgesį ir tai susistemino. Teigė, jog puiki valdymo praktika turi tam tikrų bendrų bruožų, kuriuos galima identifikuoti ir nagrinėti. Iki Fayolio buvo tikima, jog vadovais gimstama, o ne tampama.
Fayolis tvirtino, jog valdymas – tai įgūdžiai. Jų galima išmokti, tik reikia suvokti pagrindinius valdymo principus.
Fayolio valdymo principai:
1) Darbo pasidalijimas;
2) Valdžia;
3) Drausmė;
4) Komandų vienovė;
5) Krypties vienovė;
6) Individualių tikslų pajungimas bendrai gerovei;
7) Atlyginimas;
8) Centralizacija;
9) Hierarchija;
10) Tvarka;
11) Teisingumas;
12) Personalo stabilumas;
13) Iniciatyva;
14) Kolektyvo dvasia.
Biurokratija – organizacija su įteisinta formalia ir hierarchine struktūra; formalus struktūrizuotas procesas organizacijoje.
M. Weberis suformavo biurokratinio valdymo teoriją. Jis pabrėžė griežtai nustatytos hierarchijos, valdomos pagal griežtai nustatytas taisykles ir valdžios liniją, poreikį. Biurokratinės organizacijos tikslai ir veikla yra racionaliai apgalvoti ir darbo pasidalijimas yra aiškiai apibrėžtas. Reikia akcentuoti profesinę kompetenciją, darbas turi būti vertinamas tik pagal nuopelnus. Weberis siekė pagerinti socialiai svarbių organizacijų veiklą, jų operacijas padaryti valdomas ir produktyvias.
M. F. Follett – negalima tapti pilnaverte asmenybe, jei nesi grupės narys; žmogus tobulėja bendraudamas organizacijoje su kitais žmonėmis. Į šią teoriją įtraukiama organizacijos aplinka.
C. I. Barnardas – galima pasiekti pusiausvyrą tarp individo ir organizacijos tikslų, jei vadovai suprastų savo pavaldinio abejingumo zoną – ką pavaldinys galėtų padaryti neklausdamas vadovo.
Bihevioristinė mokykla (apie 1950 m. – iki dabar)– grupė vadybos mokslininkų, turinčių sociologijos, psichologijos ir kitų šioms disciplinoms giminingų sričių išsilavinimą ir savo įvairiapuses žinias panaudojančių tam, kad geriau suprastų ir efektingiau valdytų žmones organizacijose.
Ši teorija susiformavo dėl to, kad klasikinis požiūris neužtikrino pakankamo gamybos efektyvumo ir darbo vietos darnos.
Bihevioristai tyrinėjo:
a) dirbančiųjų poreikius ir jų tenkinima;
b) priimtiniausią dirbantiesiems vadovavimo stilių;
c) individo problemas organizacijoje.
Hawthorne efektas – galimybė, kad darbuotojai, kuriems specialiai skiriama daugiau dėmesio, dirbs geriau paprasčiausiai vien dėl to, kad jiems buvo skirta dėmesio.
Maslow vienas pirmųjų nustatė, kodėl dirbantieji įsidarbina, tuos poreikius suklasifikavo į hierarchiją, kur tik patenkinus žemiausio lygio poreikius (fiziologinius) galima patenkinti aukštesnio lygio poreikius (savirealizaciją). Todėl darbuotojai gali būti motyvuojami atsižvelgiant į šiuos poreikius. Ilgainiui motyvatoriai turi būti keičiami, tuo rūpinasi vadovas.
T. Makregoras – suklasifikavo vadovavimo stilius ir juos charakterizavo: x ir y teorija.
Teorija X – tradicinis motyvacijos požiūris, kuris teigia, kad darbas yra nemalonus darbuotojams, todėl juos reikia skatinti jėga, pinigais ir pagyrimais.
Teorija Y – prielaida, jog žmonės iš prigimties yra motyvuoti dirbti ir darbą atlikti gerai.
Vadybos mokslo mokykla – matematinių metodų taikymas modeliuoti, tirti ir spręsti valdymo problemas.
Vadybos mokslo mokykla išpopuliarėjo dėl spartaus kompiuterinių ryšių kūrimosi bei didelės apimties organizacinių problemų. Problemas pradedama spręsti surinkus įvairių reikalingų specialybių atstovų komandą. Populiarus tapo ateities numatymas, pagrįstas praeitimi ir dabartimi.
Sisteminis požiūris – požiūris į organizaciją kaip į darnią ir kryptingą sistemą, susidedančią iš tarpusavyje susijusių dalių. Esmė – organizacija nėra analizuojama atskiromis dalimis, o analizuojama kaip darni tikslinga sistema. Veiklos metu tos atskiros dalys viena kitą įtakoja. Vadovai negali veikti vien tik pagal tradicinės valdymo sistemos schemą. Jie turi susieti savo padalinį su visa įmone, o tam būtina bendrauti su kitais darbuotojais ir padaliniais.
Sinergija – situacija, kai visuma didesnė už dalis: skyriai, kurie sąveikauja bendradarbiaudami, yra produktyvesni, negu veikiantys atskirai.
Grįžtamasis ryšys – kontrolės sistemos dalis, kurioje veiksmų rezultatai sugrįžta atskiram asmeniui ir įgalina jį nagrinėti bei taisyti darbo procedūras.
Atsitiktinumų požiūris – požiūris, kad valdymo būdai ir metodai, kurie geriausiai užtikrina organizacijos tikslų įgyvendinimą, įvairiomis situacijomis ar aplinkybėmis gali būti įvairūs, dar kitaip vadinamas situatyviniu požiūriu.
Besimokanti organizacija – tai organizacija, kuri valdoma pagal naujus valdymo principus.
Besimokančios organizacijos bruožai:
a) vadovai yra suformavę organizacijos viziją;
b) valdžios suteikimas;
c) naujos valdymo struktūros;
d) atvira vadyba.
Dinamiški santykiai – požiūris, kad laikas ir žmonių santykiai verčia vadyboje iš naujo apmąstyti tradicinius požiūrius nuolatinių greitų pokyčių fone.
Mokslinio valdymo tikslas buvo moksliškai apibrėžti geriausius metodus, kaip atlikti bet kurią užduotį, atrinkti, apmokyti ir motyvuoti darbininkus. Klasikinės organizacijos teorija išsirutuliojo iš poreikio valdyti sudėtingas organizacijas ir dėmesį sutelkė į valdymą, mėgindama nustatyti tuos principus ir įgūdžius, kurie sudaro efektingo valdymo pagrindą. Bihevioristinė mokykla atsirado iš mėginimų geriau suprasti ir valdyti darbininkus, pasitelkus sociologiją bei psichologiją. Vadybos mokslo mokykla susiformavo pradėjus naudoti valdyme kompiuterius
3 tema. Organizacijos aplinkos. Tiesioginio poveikio aplinkos elementai. Netiesioginio poveikio aplinkos elementai. Organizacijų natūralios aplinkos valdymai.
Išorinė aplinka – visi už organizacijos ribų esantys elementai, kurie yra svarbūs organizacijos veiklai. Kai kurie iš šių elementų sieja organizacijas su pasauliu. Organizacija iš išorinės aplinkos ima išteklius (žaliavas, darbo jėgą, pinigus, energiją), perdirba juos į gaminius ar paslaugas ir siunčia atgal į išorinę aplinką kaip rezultatus.
Tiesioginio poveikio elementai (įtaką darantys asmenys) – aplinkos elementai, darantys tiesioginę įtaką organizacijos veiklai (akcininkai, profesinė sąjungos, tiekėjai ir kt.).
Tiesioginio poveikio aplinką sudaro įtaką darantys asmenys, individai arba grupės, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai veikia tai, kaip organizacija suvokia savo tikslus.
Išoriniai įtaką darantys elementai:
Profesinės sąjungos, tiekėjai, konkurentai, vartotojai, specialiųjų interesų grupė ir vyriausybės tarnybos, finansų institucijos.
Vartotojai – keičia savo išteklius, dažniausiai pinigų pavidalu į organizacijos gaminius ar paslaugas.Vartotojais gali būtų įstaigos, firmos, privatūs asmenys. Pardavimo metodai skiriasi priklausomai nuo vartotojo ir padėties rinkoje. Reikia rasti naujų būdų suformuoti ir palaikyti santykius su vartotojais.
Tiekėjai – iš jų organizacija įsigyja išteklių - žaliavų, paslaugų, energijos ir dar...
raganaite